iliustracija iš https://chasingtheturtle.wordpress.com/2015/01/17/winter-reading-6/
Švenčiam pirmųjų metų jubiliejų! Štai jau metai nuo mūsų skaitymo iššūkio, kuris iš mėnesio trukmės išsirutuliojo į nuolatinę rutiną (laikau špygas, kad tęstųsi). Norisi šį, visai šeimai tapusiu tokiu svarbiu, projektą kilstelt dar laipteliu aukštyn. Tad pabandėm kiekvienai knygai skirti dėmesio ją apžvelgiant. Tą darėm ir seniau, bet nefiksavom. Atrodė kad tereikia tuos pašnekesius užrašyti. Bet ne taip lengva ir paprasta spontaniškus vaikų įspūdžius paversti įrašu, kai didesnė dalis informacijos lieka neverbalinės – akyse, mimikoje, gestikuliacijoje, atodusiuose. Na bet pabandom. Man labai svarbu buvo kuo tiksliau užrašyti jų mintis, nepataisant stiliaus ir nepakeičiant aiškesniais žodžiais. Kai kur pavyko, kai kur mažiau. Svarsčiau ar stengtis išvengti turinio ar baigties prasitarimų („spoiler’ių“), bet ir šį kart man buvo svarbiau sau palikti autentišką archyvą, nei knygos apžvalgos formatas. Kabučių nedėjau cituodama, dar pati ieškau kaip geriau perteikti mūsų knygų diskusijas nesukuriant stilistinio chaoso :). Paspaudus ant knygos sąraše, pateksit į jos apžvalgą.
Atsisveikinimo liūdnumas: Simonas – 8, Barbora – 8
Bendras įspūdis po skaitymo: Simonas – 10, Barbora – 10, tėtis – 8
Barboros komentaras: Patiko, norėčiau, kad būtų ilgesnė. Pabaiga buvo nei gera, nei bloga. Daug nuotykių iš džiaugsmingų akimirkų. Liūdna, kad baigėsi.
Simono komentaras: Nuotykių knyga – tokios patinka, daug viskas keičiasi. Patiko, kad kai visi nemėgo Česnako, paskui suprato, kad klydo. Labai patiko Vyšniukas. Nepatiko mandarinas. Geras ir nuobodus Pomidoras, Keista, kad jis ėmė mokestį už orą. Čipolinas pačiu liūdniausiu metu išsigelbėjo ir išgelbėjo tėtį. Tik nepasakė pabaigoje, ar jis pagijo??
Tėčio komentaras: Jaučiamas stiprus komunistinių įdėjų propagavimas. Dėl to man kėlė nemalonius pojūčius. Veikėjams kai kur epizoduose trūko natūralaus savanaudiškumo, egoizmo. Visgi pati istorija puiki personažai gyvi ir realūs smagu buvo juos pažinti.
Viršelis: Simonas -8, atrodo idomiai. Barbora – 8, padarė įspūdį, kaip knyga „Auksinis batelis“, o kadangi apie lėlę, tai gal bus kažkas tokio, kaip „Aštuonetas iš Trepsės namų“.
Iliustracijos: Simonas – 9, Barbora – 8
Atsisveikinimo liūdnumas: Simonas – 8, Barbora – 10
Bendras įspūdis po skaitymo: Simonas – 10, Barbora – 10, mama – 7
Barboros komentaras: labai patiko.
Simono komentaras: Primena „Rūgpienių kaimą“ ir „Krokodilą Geną“. O žaislų istorija biški kaip „Aštuonetas iš Trepsės namų“.
Mamos komentaras: Vaikai labai norėjo klausyti, vakare vis prašydavo dar ir dar vieno skyriaus. Bet aptarinėjant nebuvo labai kalbūs. O man didelio džiaugsmo skaitant nebuvo. Strigo man tas nelabai nuoširdus moralizavimas. Man jis atrodė pakištas kažkur giliau, apeliuojant į nediskutuotinas nuostatas. Kitaip sakant manipuliatyvus. Kažkodėl įsivaizdavau pagyvenusį žmogų ant sofos pas psichoterapeutą pagaliau radusį savo ilgų metų gėdos ar kaltės šaltinį panašioje knygelėje. Bet tai nereiškia, kad nerekomenduoju skaityti tokių knygų. Kritinis mąstymas mėgsta pavyzdžius, o manęs vaikai juk paklaus, kodėl aš skyriau tik 7 balus 🙂
Viršelis ir išankstinis įspūdis: Simonas -5, iš viršelio atrodo, kad gyvūnų atlasas. Pavadinimas- tarsi kažkas susipyko ir drugelis trepteli koja. Barbora – 9, viršelis sudomino, nes pavaizduoti gyvūnai. Pavadinimas panašus į Petriuko ( knyga „Auksinis batelis“) spektaklį „Mėlynasis drugelis“.
Iliustracijos: Simonas – 5-6, jos nieko iš anksto nesako. Barbora – 4, atrodo blogiau nei viršelis. Beš aš visada įsivaizduoju kitaip, nei iliustracijos, todėl man jos trukdo.
Atsisveikinimo liūdnumas: Simonas – 5, Barbora – 6
Bendras įspūdis po skaitymo: Simonas – 9, Barbora – 5, mama – 9
Barboros komentaras: Patiko gyvūnai. Pasakos nerimtos, man labiau patinka rimtesnės. Apie leopardo dėmes pasaka patiko labiausiai. Nepatiko „Pirmasis laiškas“. Bet vis tiek draugam rekomenduočiau.
Simono komentaras: patinka, kai paaiškina, kaip senovėje kažkas įvyko ir po to pasidarė taip, kaip dabar yra. Labiausiai įsiminė pasaka „Pirmasis laiškas“ ir „Abecelė“. Patiko, kad autorius į mane kreipiasi „mielasis skaitytojau“ ar kaip ten. Siūlau ją skaityt visiems, nes ji smagi. Primena „Auksinį batelį“ ar „Tandariką“
Mamos komentaras: Smagios stilistikos knyga, nuolat įtraukia į dialogą skaitytoją, su juo šmaikštauja, todėl lengviau ją prisijaukinti. Istorijos (legendos?) kūrybingos, vaikai po knygos net keletą reiškinių ar daiktų bandė paaiškinti panašiu mito stilium, įjungdami ir humorą. Simonui ilgai sukosi galvoje raidžių, žodžių, kalbos atsiradimo ir formavimosi klausimai, vis grįždavo padiskutuoti apie tai.
Viršelis: Simonas -8, jaučiu, kad bus kaip Raganiukė (O.Preusler), sunku bus klausytis. O dėl to, kad stora, tai bus sunku išlaikyt dėmesį. Pavadinimas kažkoks senovinis. Barbora – 7, primena „Evalduko metus“ ir „Nemuno šalies pasakas“. Labiau laukiu skaitymo, domina, nors pavadinimas tai nelabai man.
Iliustracijos: Simonas – 9, Barbora – 7
Atsisveikinimo liūdnumas: Simonas – 8, Barbora – 10
Bendras įspūdis po skaitymo: Simonas – 10, Barbora – 10, mama – 10
Barboros komentaras: Žiauriai patiko! Kad jis nori padaryti vieną dalyką, bet jam nesigauna, gaunasi atvirkščiai nei norėjo. Labai idomūs mokyklos laikai. Jis gyveno senovėj, labai greitai keitėsi jo amžius. Jis labai jautrus, patiko jo jausmai, kaip jaudinosi prieš sakydamas mamai, ką padarė. Patiko, kad jis garbanorias plaukais, labai gerai jį įsivaizdavau. Sužinojau, kad kiekvienas litas buvo labai svarbus ir jų turėjo po labai ma-ai. Patiko jo pirmas mokytojas batsiuvys Baltramiejus. Norėčiau pabandyt gyvent tais laikais. Truputį labiau patiko istorija „Trys bičiuliai“ nei „Auksinis batelis. Labai patiko, kad abu berniukai tapo gerais savo dalykuose- batsiuvys ir muzikantas. Geduką įsivaizduoju šviesiaplaukį, Stepuką įsivaizduoju kaip savo brolį Steponą – tokį labai greitą, kaip iš filmuko. Buvo ir liūdnų akimirkų. Kai rašė apie Kauną, girdėdama norėjau eiti į tas vietas.
Simono komentaras: Patyriau senovę! Abi istorijos apie neturtingas šeimas. Įsijaučiau į jų nelaimes ir kai pasisekdavo. „Auksinis batelis“ – petriukas vis turėdavo nuostolių ir išdykumų. Bet daug visokio vargo turėjęs, pabaigoje dėl savo darbo jam pasiseka. Abu veikėjai artimi, aš toks, kaip jie. Labai gera girdėt apie Kauną, atpažint vietas. Juokinga, kai važiavo į Kauną traukiniu, nes kita prasme gavosi „karšta“. „trys bičiuliai“- labai gera berniukų draugystė. Keistas senas paprotys atsiprašant bučiuoti rankas. Kai supratau, kad artėja knygos pabaiga darėsi liūdna, norisi atsukti laiką ir iš naujo skaityti. Taip daug emocijų, klausiau ir šokinėdavau iš džiaugsmo ir susijaudinimo. Labai įsijaučiau į jo gyvenimą, buvau kaip jo sirgalius. Buvo vietų, kai Petriuko istorijoj greit pasisuka laikas ir tada jis greit paauga, buvo kažkoks nelabai savas. Tai tas biški liūdino.
Mamos komentaras: Mane apėmė didelė nuostaba. Kaip gali būti kad ŠITOKIO kūrinio nesu skaičiusi. Aš esu iš Anykščių ir autorę žinojau, kaip vieną iš gausaus krašto rašytojų būrio. Žinau, kur jos namas – muziejus. Iš mokytojų girdėjau labiau didžiavimąsį statistiniu vienetu. Bet neįsiminė, kad kas būtų susižavėjęs jos kūryba. Paskutinį kartą taip nustebusi buvau skaitydama „Nežudyk strazdo giesmininko“ – kodėl aš neperskaičiau jo ankščiau!? Ir su ta pasauline klasika jungia ne tik nuostaba, bet ir nuostabiai paprastas ir nejučia skaitant nunešantis stilius, nereikalaujantis papildomų pastangų išlikti pilnai sąmoningu istorijoje. Knyga tiesiog nuostabi! Ir nuostabiausia, kad ji nuostabi buvo vieningai visiems. Aptarinėjom ją iki panakčių, o ryte pabudę vaikai sakė, kad pabudo kartu su knygos veikėjais galvose. Šalia didžiulio emocinio įspūdžio buvo ir istorinis įspūdis. Daug aptarinėjom knygos laikotarpio detales (tarpukaris). Buvo momentu, kai buities detalės man vis dar buvo pažįstamos, o jiems jau muziejinė senovė – pavyzdžiui kaip skirtingai gali būt suprantamas sakinys “ Prigludo prie langelio ir vis pūtė, kol pamatė vaizdą į snieguotą kiemą“. Aš vaikystėje dar pamenu ledo rožes rytais ant langų ir namuose ir mokykloje…
Atsisveikinimo liūdnumas: Simonas – 5, Barbora – 3
Bendras įspūdis po skaitymo: Simonas – 9, Barbora – 5, mama – 9
Barboros komentaras: Maniau kad bus kitokia. Iliustracijas išvis kitokias pieščiau, viską kitaip įsivaizduoju.
Simono komentaras: Man ji tokia! Net nežinau kaip apibūdinti! Biškutį liūdna… Primena „Tandariką“, nes abiejose liūdesys ir kiekvieno veikėjo jausmai daug aptariami.
Mamos komentaras: Knyga sujaudino. Empatijos paieškos, bandymai padoryti nematomą Mėnulio pusę, pastangos suprasti priežastis, prieš pasmerkiant pasekmes – šios knygos ypatingumas. Bet nustebino, kad vaikų neįtraukė taip, kaip dažniausiai. Ryškūs charakteriai, bet turbūt suaugusiems daugiasluoksniškumas priimtinesnis.
