Šiuo metu Lietuvoje kaip niekada visi laukia pagaliau pasirodančio pavasario. Žinių portalų antraštės „savaitgalį šals“, „savaitės pradžioje snigs“ ir pan. skelbia, kad pavasaris užbaliavojo kaip reikiant ir pamiršo kada ir kur turįs prisistatyt. Mudu su vyru šitą nedovanotiną vėlavimą stebime iš saugaus atstumo. Parncūzų Rivjeroje sniego yra. Jį galima užmatyti pasilypėjus ant aukštesnio kalno, kuomet horizonte atsiveria dar aukštesnių kalnų baltos viršūnės.

Na o apačioje, prie jūros, lietuviškais standartais būtų gegužės vidurys ar antra pusė: šildo nuo 10 iki 17 laipsnių, žalia, palmių lapus vėjelis šiurena, žydi alijošių sąžalynai, patvoriuose užmatyti smulkių gėlyčių.

Sausio pradžioje tik persiritus per Alpes pasijutom patekę į atostogų atviruką, kur žiemos tiesiog nebūna. Vienok, atėjo kovas ir nubudo kažinkur genuose įrašytas pavasario laukimas. Visai nemenkas išūkis sulaukti pavasario krašte, kur žiemos nebuvo. O viltis krebždena  .. gal vistik ateis? Na ir pradėjom rūpintis mes tuo pavasario reikalu. Fazės, kai dar sniegas dorai neištirpęs, bet visas oras kvepia pavasariu čia nebus. Tai šitą praleidžiam. Sekantis pavasario ženklas žinoma yra žibuoklių žiedeliai. Nagi ir patraukėm į kalnus žibučius ieškot. Kodėl į kalnus? Nes nėr kur daugiau eit iš miesto. Žydrojoje pakrantėje dalykai išsidėstę šitaip: jūra-pakrantė-miestas-kalnai.

Ilgai stebeilijomės į violetines smulkias gėlytes – žibutė-ne-žibutė. Suabejojom savo šviesia atmintim – o mažu ryški saulė išdeginino prisimiminus kaip tie trapūs žiedeliai atrodo… Žydinčių rozmarinų su žibutėm žinoma niekaip nesumaišysi.

Rozmarinas

Bet vilties, kad šalia tokios egzotikos rasis vietos ir joms, nelabai lieka. O štai geltoni žirginiai, tarkim, kokio lazdyno pusbrolio, vėl įžiebia viltį, kad atrasim ir mūsiško pavasario ženklų.

Lazdyno pusbrolis

Mimozos primena pienių laukus, tai ir šitą grožį užrašom pavasario naudai.

Mimoza

Leidžiantis šiaurine kalno puse netikėtai gavom progos suprast, kad nepamiršom kaip žibutės atrodo! Net palengvėjo. Vadinas pavasaris nemirė, tik reikia žinot kur jo ieškot. Ir dievaži, jokie botanikos stebuklai (pvz. penkiagubai didesni mano kambarinių gėlių analogai) neteikė tiek džiaugsmo ir gerumo, kaip dar vaikų darželyje apdainuoti pirmieji pirmieji žiedai.

Žibutės!

Kad neapsigautumėm ėmėmės ir kultūrinio tyrimo. Vietos gyventojai mums paaiškino, kad ir čia pavasaris dar tik pakeliui. Dar tik ima rastis pirmieji jo ženklai. Ir žibutės nebuvo paminėtos tų ženklų sąraše. Jiems veikiau darė įspūdį mūsų didis džiaugsmas apie žibutes, nei pačios gėlytės. Net ne išsyk prisiminė kaip čia jos vadinasi.. Niciečiams pavasaris tai besiskleidžiantys rožių lapeliai ir pražydę migdolai (mes šitą buvo užskaitę kaip „o vyšnios jau žydi“). O mimoza pasirodo čia yra žiemos gėlė..

Čia ne vyšnia, čia – migdolas

REDA