Nors jau prie ragelio budžiu antrą mėnesį, vis dar kartas nuo karto turiu sau priminti ir pastebėti – kas tame svarbiausia. Et kokie rafinuoti būdai ir kokia jų gausybė egzistuoja – kaip pabėgti iš situacijos, kaip pabėgti nuo to, kas skambinančiajam (kasdienybėje – kalbančiajam) išties šiuo metu svarbiausia. Pajutęs, kad skambinančiajam sunku kokia nors tema kalbėti, vis dar jaučiu impulsyvų norą šį „diskomfortą“ sumažinti, atsitraukti ir pasukti pokalbį kur kitur.

Imu suprasti žodžio „pabūti“ reikšmę. Pokalbį skambinančiajam gali suteikti bet kas. Net ir kasininkė parduotuvėje. Pabūti su tuo, kas jo gyvenime šiuo metu jam atrodo nepataisomai keblu, beviltiška, baugu, kelia nerimą – mano tikslas. Pamažu imu nebepainioti šio tikslo su bandymu padėti surasti galimą sprendimą ar tiesiog pakalbėti, kad nesijaustų vienišas.

Pradžioje man tai pasirodė kebloka, nes santykyje su žmogumi, ypač, kuriam sunku, nebuvau pratęs dalintis atsakomybe. Padėjimą visada įsivaizdavau, kaip laikiną šimtaprocentinės atsakomybės prisiėmimą sau. Tiesa, sunku būdavo „pagalbą“ suteikus, tą atsakomybę grąžinti. Kurį laiką stebėdamas kitų savanorių pokalbius, savo atsakomybės ribos pabrėžimą  painiojau su nepakankamu noru rūpintis, net gi „atbukimu nuo žmonių problemų“, savotiška nejautra. Dabar suprantu, kad tik apsaugodamas save nuo tapimo skambinančiojo situacijos dalininku, palikdamas atsakomybę už savo gyvenimą jo paties rankose galiu duoti kur kas daugiau: girdintį, priimantį ir nebėgantį klausytoją, pašnekovą, žmogų, kuris jaučiasi saugus, kad pokalbyje „būtų“ ir palaikytų visu savimi, o pašnekovas nesijaustų bejėgis.

ANDRIUS