Kartą mylima draugė pasidžiaugė: „Viską, ko kada nors klausė, jis prisimena!”. Kalba ėjo apie jos mokyklos nelankantį sūnų ir jo smalsumo vedamus klausimus. Mano ausims tai buvo ambrozija, dar vienas iš giliai viduje gyvenančių “žinojau, jaučiau, tai dėsningumas”. Tik nejaučiau patikrintos asmeninės drąsos, labiau džiaugiausi draugės patirtim. Tvirtai tikiu, kad taip veikia iš vaiko einantis smalsumas, bet gal ne visada jis ryškiai pasireiškia.

Eilinis namudinis rytas. Sukuosi prie blynų keptuvės. Stalas nukrautas rankdarbiais, knygelėm ir piešimo priemonėm. Visa ta miela netvarka savo turinį dienos bėgyje keičia tiek kartų, kiek pirštų turi visa mūsų šeima. Veiklos irgi keičia viena kitą dinamiškai. Klausimai iš įvairių sričių kaip neprognozuojami cunamiai. Žodžiu rutina. Barbora varto savo mėgstamą elementorių. Garsiai bando jungti raides: „R ir O yra RO, M ir A yra MA. ROMA.“ Aš dar spėju paminėti, kad tai moters vardas ( iš elementoriaus konteksto), bet raidžių jungėjos dėmesys jau nušuoliavo kažkur kitur, o ir mano blynas pribrendo vertimui. Visi toliau įniko į savo veiklas. Netikėtai Simonas su eurekos atspalviu išdėsto:“ Tai gi Roma dar ir šalis. Atsimeni kai kažkada buvom Klaipėdoj muziejuj, ten buvo  kažkas. Pala biški nepamenu.“ Man pačiai reikėjo laiko, kad šitą dėlionę sujungti. „ Ten buvo pinigai iš Romos, labai seni. Lietuviai turėjo gintaro, ane?“

Bum Bum Bum! Tas saldus ambrozijos skonis!

Ir tikrai Klaipėdos pilies muziejuje buvom. Prieš 4  mėnesius. Ten keletas ekspozicijų ir konceptualiai gan padrikas išdėstymas. Bent jau man su trimis vaikais, lakstančiais visom kryptim, buvo sudėtinga šokinėt per temas. Tačiau tai visai nesutrukdė Simonui atsakymą apie po stiklu gulinčias monetas įsidėti į savo informacinį tinklą.

Pasitikėjimas vaiku ir jo smalsumu yra stebuklingas dalykas, bet kartu pati sunkiausia mano užduotis. Esu dėkinga už kiekvieną kantrybės lašą, kurį tik randu savyje ir investuoju į tą pasitikėjimą.